2023 metų birželio 5 dieną jubiliejų švenčia Šiaulių sporto centro „Dubysa“ stalo teniso trenerė Lina Sabaliauskienė. Sportiškumu ir aktyvumu nuo vaikystės pasižymėjusi mergaitė trenerio nebuvo pakviesta į stalo teniso treniruotes – atėjo nekviesta ir pasiliko iki šiol. Daugybę Lietuvos čempionų išugdžiusi trenerė didžiuojasi buvusių auklėtinių pasiekimais ir džiaugiasi itin perspektyvia nauja stalo tenisininkų karta.
PIRMA UŽ BRŪKŠNIO
Lina Sabaliauskienė prisimena, kaip jai mokantis Šiaulių 15-osios vidurinės mokyklos (dabartinė Dainų progimnazija) antroje klasėje, treneris V. Pasavodskis atėjo kviesti vaikus lankyti stalo teniso treniruotes. Treneris sustatė vaikus pagal ūgį ir ateiti bei pamėginti stalo teniso sporto šaką pasiūlė aukščiausiems. Lina pasakoja likusi pirma už brūkšnio.
„Nuo vaikystės buvau itin sportiška, kūno kultūros pamokose lenkdavau visus berniukus. Sužaidė vaikiškos ambicijos ir jau tada pasireiškęs tvirtas charakteris. Sužinojau, kad stalo tenisininkai renkasi 11-oje vidurinėje mokykloje (dabartinė Aukštabalio progimnazija) ir atėjau be pakvietimo. Treneris neišvarė iš treniruotės, taip ir pasilikau iki šiol su šia sporto šaka“, – pažintį su stalo tenisu prisiminė L. Sabaliauskienė.
Stalo tenisas Linai padarė didelį įspūdį. Praėjus porai mėnesių nuo pirmos treniruotės, ji nusprendė, kad ateityje bus stalo teniso trenere.
„Čia turbūt mano charakterio savybės, kad linkusi viską planuoti ir tuos planus anksčiau ar vėliau įgyvendinti. Jei jau man padarė įspūdį stalo tenisas – tai ir užsiėmiau juo stipriai, meistriškai ir iki galo. Stalo tenisas – tai pirmoji vienintelė sporto šaka mano gyvenime“, – pasakojo L. Sabaliauskienė.
SUTIKTAS TRENERIS PRIMINĖ SVAJONĘ
Iš karto po mokyklos baigimo Lina sukūrė šeimą, gimė dukrytė. Teko svajonę, gyvenimą toliau sieti su stalo tenisu, nustumti į šalį.
„Laikotarpis buvo išties nelengvas. Kelerius metus teko bandyti kabintis į gyvenimą kitaip, be sporto. Laikas su šeima, mažu vaiku buvo didelis džiaugsmas, bet be savo veiklos buvo sunku“, – sudėtingą laikotarpį prisiminė Lina.
Kartą mieste sutiktas antrasis Linos treneris ir dabartinis kolega sporto centre „Dubysa“ Valdas Sereika paklausė buvusios auklėtinės – „Ar svajonė būti trenere nedingo?“ ir pakvietė ateiti dirbti.
„Nuolat apimdavo nostalgija ir kaltė, kad savo svajonę paleidau, kad turiu sugrįžti. Susitikimas su treneriu vėl mane sugrąžino į gyvenimo kelią. Pradėjusi dirbti, įstojau į Kūno kultūros akademiją (dabartinis LSU), Sporto edukologiją, specialybę – stalo tenisas. Trenerio darbas, mažas vaikas, važinėjimas į mokslus – buvo nelengva, tačiau pirmyn vedė jaunatviškas užsispyrimas ir svajonės siekimas“, – apie trenerės karjeros pradžią pasakojo L. Sabaliauskienė.
2008 metais trenerė Šiaulių universitete baigė Švietimo vadybos Magistrantūros studijas.
Dirbdama trenere Lina savo dukrą atsivesdavo į treniruotes, mėgino sudominti stalo tenisu, tačiau pastebėjus aistrą piešti ir tapyti, nuvedė į Dailės mokyklą.
„Man, kaip trenerei svarbu pastebėti vaikų savybes ir jas nukreipti teisinga linkme, parinkti žaidimo stilių, rasti priėjimą. Pamačius, kad dukrai arčiau širdies menas, palaikiau ją ir nukreipiau ta linkme. Pabaigusi Vilniaus dailės akademiją savo gyvenimą ir dabar sieja su menu“- su pasididžiavimu apie dukrą pasakojo Lina.
TRENERĖS KARJERA
Trenerio karjerą Lina Sabaliauskienė pradėjo 1999-ais metais. Per jau 25-erius metus trunkančią karjerą vienu ryškiausių jos auklėtinių buvo Benas Skirmantas. Stalo teniso treniruotes Benas pradėjo lankyti dar neidamas į mokyklą ir išbuvo iki pat dvyliktos klasės. Vaikinas atstovavo visų amžiaus grupių Lietuvos rinktinėms, skynė pergales Lietuvos ir Šiaurės Europos čempionatuose. Iš karto po mokslų vaikinas profesionaliai žaisti stalo tenisą išvyko į Vokietiją. Šiuo metu gyvena Italijoje atstovauja klubui bei treniruoja jaunąją kartą.
„Vienas ryškiausių žaidėjų, per trenerės karjerą – Benas. Kai ateina vaikas į treniruotę, nuo pat mažų dienų pamatai kaip jis jaučia kamuolį, kaip juda, ar yra sportinis charakteris, noras žaisti ir kovoti. Benas augo, stiprėjo, ant kojų visą dieną praleisdavome su rakete. Jau būdamas 12 metų jis tapo Šiaulių miesto suaugusiųjų trečiosios vietos laimėtoju, 13 metų: Šiaulių miesto TOP-12 čempionu, 14 metų tapo Šiaulių miesto suaugusių čempionu. Tuo pat metu kaip ir Benas, tuo metu treniruotes lankė labai perspektyvios merginos, Lietuvos jaunių rinktinės narės Ieva Šimkutė ir Vanesa Ražinskytė“, – auklėtinius prisiminė trenerė.
Prasidėjus aukštiems Beno pasiekimams, trenerei atsirado galimybė kaupti patirtį Europoje. Per metus Lietuvoje vykdomos keturios ataskaitinės varžybos, susumuojami sportininkų pasiekimai ir geriausių sportininkų treneriams suteikiama garbė vadovauti rinktinėms. Lina Sabaliauskienė Lietuvos rinktinėms vadovavo septynerius metus.
„Stalo tenisas mentališkai labai sunki sporto šaka, reikalaujanti ypatingos technikos ir daug metų kantrybės, kad galėtum išmokti sudėtingos ir įvairios technikos (žaisti mėgėjiškai taip vadinamą ping pongą ir žaisti profesionaliai stalo tenisą – du skirtingi dalykai). Treneriui labai svarbu mokėti visas žinias perteikti auklėtiniams. Stalo tenisas labai keitėsi nuo to laiko kaip pati treniravausi. Jis tapo šiuolaikišku, daug greitesniu. Kai pradėjau važiuoti į stovyklas ir seminarus Europoje, pajutau, kad galiu perduoti kitokių žinių. Iš kiekvienos kelionės grįždavau su pilnesniu žinių bagažu ir jas perteikdavau vaikams“, – pasakojo L. Sabaliauskienė.
NAUJA KARTA
L. Sabaliauskienė pasakoja, kad dabar treniruoja itin perspektyvių stalo tenisininkų grupę: Benas Domeika, Urtė Juknaitė, Saulė Bernikaitė, Nojus Balčiūnas. Visi vaikai patenka į savo amžiaus grupių dešimtukus (tai pasiekti tikrai nelengva) ir bet kada gali tapti prizininkais Lietuvoje. Viena ryškiausių grupėje – trylikametė Aida Kaveckytė. Šešerius metus sportuojanti mergina tapo ne tik savo amžiaus grupės (mini jaunučių) Lietuvos rinktinės trečiuoju numeriu, tačiau ir dviem metais vyresnių, jaunučių rinktinės trečiuoju numeriu.
Kalbėdama apie dabar sportuojančius ir prisimindama sporto mokyklą baigusius auklėtinius Lina atskleidė, kad ne visada aukščiausi pasiekimai yra trenerio gero darbo įvertinimas.
„Būdamas treneriu negali mokyti vien tik technikos ir taktikos. Vaikus mokai daug ko: pagarbos savo draugams ir priešininkams, bendravimo tarpusavyje, savarankiškumo, lyderystės ir t.t. Treneris moko ir ugdo kiekvienoje treniruotėje, perteikia ir teorines žinias“ sako trenerė Lina.
„Pati pirmoji mano auklėtinių karta buvo labai aktyvūs vaikai. Visi kartu daug keliavome, daug patyrėme. Greta Kimbirauskaitė ir Martynas Atkočiūnas baigdami sporto centrą man padovanojo stalo teniso raketę-suvenyrą, ant kurios buvo parašyta „Ačiū, kad jūs buvote, ne tik trenerė, bet ir draugė, gyvenimo mokytoja bei antroji Mama, pas kurią sugrįšime bei minėsime pačiais gražiausiais žodžiais“. Taip pat kai Benas grįžta iš Italijos, susitinkame, sako „Trenere, aš dabar suprantu, kiek daug jūs man davėte“. Tokie žodžiai – treneriui, tarsi dovana, kuri išlieka – tai patys didžiausi mano, kaip trenerės pasiekimai“, – pokalbį baigė Lina Sabaliauskienė.
*Šiaulių m. savivaldybės nuotraukos