Šiaulių sporto centro „Dubysa“ ir Šiaulių vyrų tinklinio komandos „Elga-Grafaitė-SC Dubysa“ treneris Modestas Strockis švenčia 40-ties metų jubiliejų. Šia gražia proga su Modestu pasikalbėjome apie didžiąją gyvenimo dalį jį lydintį tinklinį, tiek būnant žaidėju, tiek ir stovint greta aikštės, kaip treneriui.
Kaip tavo gyvenime atsirado tinklinis?
Nuo pat vaikystės mane supo sportas. Tėtis, Aivaras, buvo tinklinio žaidėjas, treneris, sporto mokyklos vadovas, tad tinklinį nuo mažens mokėjome tiek aš, tiek ir du jaunesni broliai. Tačiau mane nuo vaikystės žavėjo krepšinis, lankiau treniruotes, atstovavau mokyklos rinktinę. Namų kieme turėjau krepšinio lentą, tad visas laisvas laikas buvo praleistas aikštelėje.
Iki ketvirtos klasės žaidžiau krepšinį, tačiau neturėjau gero trenerio, o kaip tik tuo metu tėtis rinko naują berniukų tinklinio grupę, pasiūlė apsvarstyti galimybę prisijungti. Taip pradėjau vis daugiau laiko skirti tinkliniui, o krepšinis palaipsniui pasimiršo. Nors dar ir dabar su draugais pažaidžiam krepšinį, rankos taiklumas išliko (nostalgiškai šypsodamasis pasakoja pašnekovas).
Taip ir pasirinkau tinklinį, atstovavau ne tik Šiaulių miestą, bet ir Lietuvos įvairių amžiaus tarpsnių rinktinėms. Pasiekėme daug įsimintinų pergalių. Teko paragauti ir legionieriais duonos. Su šeima išvykome į Angliją, kur taip pat žaidžiau tinklinį.
Mano sūnui Emiliui jau 14-a metų. Nuo pat mažumės jis augo su tinkliniu ir būdamas vos kelių metukų jau mokėjo atmušti kamuolį. Tačiau jis pasirinko ne tinklinį, o futbolą. Tinklinyje nėra kontakto, toks labiau inteligentų žaidimas, o pagal sūnaus charakterį ir judrumą, manau, kad jis pasirinko tinkamiausią sau sporto šaką.
Kada pajutai, kad gali būti treneriu?
Kol buvau sportininkas, negalvojau apie trenerio karjerą. Nebuvau apsisprendęs, kaip pakryps mano karjera. Mano svajonė buvo gyventi iš profesionalaus sporto. Šis gyvenimo modelis man atrodė idealus – režimas, treniruotės, varžybos. Deja, tinklinis Lietuvoje nėra toks populiarus, kad iš jo galėtum užsidirbti duonai, tad teko permastyti prioritetus.
Gyvenant Anglijoje atstovavau aukščiausioje lygoje žaidžiančiam klubui. Tačiau tai nebuvo profesionali komanda. Tik vienas niuansas – ją treniravo Anglijos rinktinės treneris. Treniruočių procesas buvo itin įdomus ir įtraukiantis. Grįžęs namo viską rašydavausi, žymėdavausi, lyg žinodamas, kad to gali prireikti ateityje.
2008 metais grįžau į Šiaulius, pasirinkau studijas tuometiniame Šiaulių universitete ir sporto centre „Dubysa“ pradėjau trenerio karjerą. Su auklėtiniais keletą kartų tapome Lietuvos čempionais. Tuo pat metu žaidžiau už vyrų tinklinio komandą „Elga-Grafaitė-SC Dubysa“, kurią treniravo mano tėtis Aivaras.
Vis tobulinant savo, kaip trenerio žinias, buvau paskirtas Lietuvos U18 vaikinų rinktinės treneriu, vadovavau Lietuvos paplūdimio U-18 ir U-19 paplūdimio rinktinėms.
Baigus studijas, sukaupus nemažai trenerio patirties, 2014 metais man buvo patikėtas Šiaulių vyrų tinklinio komandos vyriausiojo trenerio postas.
Tačiau buvo keli sezonai, kai turėjau būti ne tik treneriu, o turėjau ir išbėgti į aikštę. 2014 metais buvau pagrindinis komandos jungiantysis žaidėjas, o 2017-18 metų sezonu jau buvau kaip atsarginis. Tuo metu neturėjome kito pasirinkimo, tačiau aš jaučiausi itin prastai. Visą laiką stengiuosi darbus atlikti profesionaliai, o treniruodamas ir žaisdamas negalėjau susikoncentruoti į vieną veiklą.
Iki praėjusių metų net devynerius metus dirbau Šiaulių sporto gimnazijoje. Tačiau dėl per didelės darbų apimties teko šio darbo atsisakyti. Man visada buvo svarbu kokybė, o ne kiekybė.
Šiuo metu konsultuoju sporto centro „Dubysa“ trenerius ir komandas. Nors esu jaunas treneris, nemenkas žinių leidžia jaustis užtikrintai. Vakar per treniruotę mergaitės nustebino, Jūros Gricienės auklėtinės pasveikino mane su gimtadieniu.
Pernai vasarą priėmėte naują iššūkį. Papasakokite, kaip tapote Lietuvos merginų U-16 rinktinės treneriu.
Sužinojus apie Indrės Sorokaitės tinklinio akademijos ir Lietuvos tinklinio federacijos vykdomą projektą ir kad yra ieškomi U-14 ir U-16 rinktinių treneriai, pateikiau savo kandidatūrą. Kai gauni tokią galimybę, negali atsisakyti, juolab, kad šio projekto metu mus konsultuoja Italijos specialistai. Italija – lyg Europos tinklinio karalienė. Kažkur girdėjau, kad apžvelgiant visas Europos šalių tinklinio rinktines, rastume net 14 Italijos trenerių, kurie dirba vyr. treneriais ar asistentais. Man svarbu nuolat judėti į priekį, tobulėti, kaip treneriui, gilinti žinias. Aš nebijau mokintis, nebijau kritikos, o ją priimu kaip stimulą dar labiau stengtis.
Dirbome pernai vasarą, darbus tęsiame ir šiemet. Sausio mėnesį jau turėjome vieną stovyklą Šiauliuose, vasario ir kovo mėnesiais laukia dar dvi stovyklos.
Aš noriu „užkrėsti“ tinkliniu kuo daugiau žmonių. Mėgstu sakyti, kad iš šios sporto šakos jūs tikriausiai nepragyvensite, tačiau šiuo gyvenimo etapu išmoksite taip reikiamos disciplinos, susirasite draugų, turėsite smagų užsiėmimą. Mokėti žaisti tinklinį – tai privalumas asmenybės vystymuisi.
Kokiomis nuotaikomis pasitinkate lemiamas kovas Lietuvos tinklinio čempionate?
Daugeliui žaidėjų tinklinis yra kaip hobis. Tačiau Lietuva nėra išskirtinė, daug kur pasaulyje taip yra. Kiekvienas su savo gyvenimu, darbais, šeimomis, problemomis. Nepaisant to, esame subūrę neblogą kolektyvą. Tai liudija ir 2022/23 metų sezonas, kai laimėjome Lietuvos tinklinio federacijos taurę ir tapome Lietuvos čempionais. Šiemet situacija šiek tiek pasikeitė. Nepavyko apginti taurės turnyro nugalėtojų vardo. Dedame viltis pakovoti dėl Lietuvos čempionų titulo. Tačiau tai padaryti bus itin sunku.
Po eilės nesunkių pergalių šiame tinklinio čempionate mes patyrėme pirmąjį pralaimėjimą prieš Marijampolės komandą. Tačiau pralaimėjimas man, kaip treneriui, nėra pasaulio pabaiga. Tai greičiau motyvacija dar uoliau dirbti. Kartais pralaimėjimas būna naudingesnis komandai nei motyvacinės kalbos. Geriau gauti spyrį į užpakalį etape, kai tas pralaimėjimas per daug nieko nelemia. O tuomet kiekvienam rasti vidinės motyvacijos ir žengti pirmyn. Kaip bepasibaigtų Lietuvos čempionatas, svarbiausia, kad visi sau neturėtume priekaištų, kad kažko nepadarėme.
Dabar mano svajonė, dirbti profesionalioje komandoje, iš to gyventi ir darbui atiduoti visas jėgas. Man patinka režimas, koks bebūtų lygis, maksimaliai stengiuosi atsiduoti treniruotėms ir visada būti pasiruošęs. Viskas ką galiu daryti, tai kryptingai dirbti, galvoti į priekį, mokintis, o gyvenimas parodys. Trenerio profesijoje reikia laiko, atsidurti tinkamoje vietoje ir nenustoti tobulėti.